Dalyviai

Rūta Vitkauskaitė

Rūtos Vitkauskaitės (g. 1984) muzikos interesai yra platūs: ji dirba tiek akademinės muzikos srityje, tiek ir eksperimentinėje muzikoje bei muzikinio bendradarbiavimo projektuose. Neseniai Rūta įgijo Daktaro laipsnį Londono Karališkojoje Muzikos Akademijoje, o jos tyrimų sritis siejosi su suasmeninta muzika bei kolektyvine kūryba. Jos kolektyvo Spatial Opera Company sukurta opera Confessions (Išpažintys) buvo apdovanota Auksiniu Scenos Kryžiumi, bei apkeliavo Lietuvą, Švediją, ir kitas Europos šalis.

Rūtos kūriniai ansambliams bei orkestrams yra penkis kartus apdovanoti LKS Geriausių Metų Kūrinių rinkimuose, o kompozitorės muzika skambėjo festivaliuose visoje Europoje, įskaitant Gaudeamus ir Operadagen (NL), Apeldoorn, Sound (JK), Nordbeg, BZZZ, Halland (SE), Gaida, NOA (LT), Q-O2 Winter fest (BE), SUSA (DK), bei transliuojama Lietuvos Nacionalinėje Televizijoje, LRT Klasikoje, BBC Radio 3, Deutschlandradio Kultur ir kitur.

Rūta yra aktyvi projektų inicijatorė ir organizatorė – jos organizuotų renginių sąraše yra festivalis Druskomanija ir laboratorijų tinklas Procesas, kur Rūta direktoriavo kelis metus, vėliau ji perėmė vairą kaip New Music Incubator meno vadovė bei organizatorė Šiaurės, Baltijos šalyse bei Europoje, šiuo metu – inicijuoja CoMA Glasgow kolektyvą (Šiuolaikinė Muzika Visiems Glazgėje).

TRUKDŽIAI
Garso kelionė

Vieta: Vilnius Tech Park (įėjimas iš L Sapiegos g. pusės)

Kūrinyje Vilnius Tech Park Sapiegų ekosistemos atgyja įvairiomis formomis, tai – startuolių, ekologinės, architektūrinės, bendruomeninės, garso ekosistemos. Skambant muzikai ir pasakojimui, dėmesys skiriamas atsitiktinėms detalėms, neplanuotiems pakitimams erdvėje, balso trukdžiams garse. Visa tai įprasminama kaip įvairialypės ekosistemos nedaloma visuma.Garso kelionėje, kurią galima aplankyti savarankiškai, keliami klausimai ekosistemų kontekste. Prie Kavinės įėjimo Muzika Erdvėje stende gausite ausines ir kelionės maršruto žemėlapį. Visa tolesnė instrukcija, kur eiti ir į ką atkreipti dėmesį, – garso įraše.

Martynas Bialobžeskis

Martynas Bialobžeskis (g. 1976) 1994-1999 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasėje. Nuo 2000 m. vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunimo sekcijai, užsiėmė jaunųjų kompozitorių kūrybos propagavimu, 2000-2007 m. buvo “Druskomanijos” festivalio (Jaunimo kamerinės muzikos dienų Druskininkuose) vadovas, 2000 ir 2001 m. Vilniuje organizavo naujosios muzikos festivalį “Bendras faktorius”, nuo 2016 m. – festivalio “Jauna muzika” vadovas. Bialobžeskio kūriniai skambėjo šiuolaikinės muzikos festivaliuose “Jauna muzika”, “Kopa”, “Gaida”, “Permainų muzika”, “Iš arti”. 2000-2006 m. kompozitorius dirbo garso režisieriumi Valstybiniame jaunimo teatre. Nuo 2008 m. – elektroninės muzikos atlikėjų kolektyvo “Diissc Orchestra” narys. Tais pačiais metais išleistas debiutinis “Diissc Orchestra” albumas “D.O.” (bendras penkių kompozitorių darbas, tarp kurių – ir Martyno Bialobžeskio kūrinys altui ir elektronikai “CD in C(D)”) pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą už geriausią elektroakustinės muzikos kūrinį. 2017 m. kartu su Jonu Jurkūnu ir Andriumi Šiuriu susibūrė į Elektroninės muzikos trio.

Martyno Bialobžeskio kūrybą maitina keturi pagrindiniai šaltiniai: akademinė, teatro klubinė muzika bei specifinio garso paieškos, iš kurių autorius nė vienai pirmenybės neteikia. Šios skirtingos sritys dažnai veikia viena kitą, trindamos aiškias stiliaus bei žanro ribas. Būdamas 17 metų, Bialobžeskis debiutavo kaip teatro kompozitorius, nuo to laiko nuolat dirba su įvairiais Lietuvos teatro režisieriais, daugiausia su Cezariu Graužiniu. Studijų metais jis pradėjo jungti akademinę ir populiariąją muziką (nuo 1997 m. kaip muzikos ir tekstų autorius bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos grupėmis: lietuviškojo techno pionieriais “Exem”, taip pat “Sel”, “Happyendless” ir kt.). Kompozicijose kameriniam ar simfoniniam orkestrui jis naudoja šokių muzikos ritmus, dermes, harmoniją ir emocinį užtaisą (“Išsiskyrimai”, “Symphom”, “Tarsi nuspaudus Play”). Šios muzikos taip pat jungiamos derinant akustinį ir elektroninį skambesius (“Radio CMB”, “Pro/Free”, “Tarsi nuspaudus Play”, “e-Sax” ir kt.), o organiškiausią akademizmo ir popmuzikos sintezę autorius realizuoja muzikoje teatrui, kurią dažnai formuoja pasitelkdamas stilistinį koliažą (pvz., kabareto, klubinės muzikos ir eksperimentinės elektronikos gretinimas spektaklyje “Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos”).

Pasak kompozitoriaus, jis nėra iš tų, kurie muziką “skaičiuoja”, jo siekiamybė – pusiausvyra tarp jausmo ir proto, laisvės ir struktūros, muzikos ir teksto. Kūryboje jam svarbu išsaugoti žaidimo pojūtį, kurį dažnai išreiškia kompozicijų pavadinimai, klausytojui paliekantys prasmių žaismo galimybę.

Eglė Grigaliūnaitė
(Šaltinis: Lietuvos muzikos informacijos centras)

KITOJE UPĖS PUSĖJE 
Garso instaliacija

Vieta: Pėsčiųjų ir dviračių tako salelė šalia Žvėryno tilto, priešais Seimą

Muzikinei kūrinio medžiagai kompozitorius pasirinko „Tautišką giesmę”, kuri – išilginta iki valandos ir padalinta į tris segmentus: aukštų dažnių, žemų dažnių bei reversinę, kitaip tariant, atvirkščiai skambančio mūsų himno versiją. Visa tai yra papildyta pastarųjų 30 metų laikotarpio mūsų politikų kalbų nuotrupomis, jų fragmentais, kai kada neatpažįstamai pakeistais, naudojant garso efektus. Kaip priešprieša, skamba paties kompozitoriaus rengtų trumpų pokalbių su žmonėmis, kurie prisėda pailsėti Žvėryno pėsčiųjų ir dviratininkų tako suoliukų salelėje, ištraukos. 

Be perstojo skambantis „Tautiškos giesmės“ drone‘as – kaip tekanti upė, kurią supa du krantai. Viename vaikšto žmonės su vaikais, vedžioja šunis, važinėja dviračiais, bėgioja, sportuoja arba tiesiog ilsisi ant suoliukų. Kitame – valdžios krante – verda politinės aistros. Atrodo, kad nei vienam krantui neįdomu, kas vyksta ten, kitoje upės pusėje. Anot kompozitoriaus, mūsų visų, kartu ir jo pačio užduotis – padaryti taip, kad tuos krantus pradėtų jungti kuo daugiau tiltų.

Beata Juchnevič

Beata Juchnevič (g. 1998) – kompozitorė, atlikėja, rašytoja. Mokėsi chorinio dirigavimo (R. Gilienės klasė), kompozicijos ir muzikos teorijos (prof. T. Makačino klasė) Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. 2020 metais įgyjo kompozicijos (akademinė kūryba) bakalauro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Vaclovo Augustino klasė). Nuo 2020 metų studijuoja kompoziciją magistro pakopoje (dr. doc. Martinš Vilums klasė). 2017, 2018, 2019 ir 2020 metais tapo kūrinių chorui konkurso Vox Juventutis laureate, 2019 pelnė II-ą vietą tarptautiniame kūrinių chorui konkurse Musica Sacra Nova. Dalyvauja įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose ir projektuose, bendradarbiauja su įvairiais šiuolaikinės muzikos atlikėjais ir ansambliais. B. Juchnevič yra modernaus gotikinio metalo grupės Deliriancepagrindinė vokalistė, klavišininkė ir dainų autorė, ir šiuolaikinės muzikos ansamblio Fluorescence įkūrėja bei meno vadovė. Rašo prozos ir publicistinius tekstus. 

MIĘDZY DWOMA ŚWIATAMI / TARP DVIEJŲ PASAULIŲ

Vieta: VU bibliotekos A. Mickevičiaus muziejaus kiemelis (Bernardinų g. 13)

Lietuvos lenkas vis dėlto yra lenkas ar lietuvis? Šis klausimas gyvuoja jau ne vieną amžių ir tai suprantama – Lietuva bei Lenkija visuomet buvo politiškai susijusios. Atsakymo į šį klausimą kompozitorė ieško visą gyvenimą, nes niekaip negalėjo suprasti savo pačios tautinės tapatybės. Tačiau galbūt atsakymo ir nėra. Galbūt Lietuvos lenkų tautinė mažuma nėra nei lietuviai, nei lenkai, bet tam tikra „tarpinė tauta“? O gal tai netgi nesvarbu? Ar šiandieniniame triukšmų, priešpriešų, nuolatinių permainų ir konfliktų sklidiname pasaulyje tautiškumo idėja apskritai egzistuoja? Galbūt tauta ir namai – tik per gyvenimą išvaikščioti keliai bei sutikti žmonės?

Pasauliai, kuriuos kompozitorė aptiko rašydama šį kūrinį, yra tikrai ne du: juk kiekvienas iš mūsų turime susikūręs savo nuosavą, kupiną įvairiausių tarpusavyje persipinančių ir prieštaraujančių komponentų. Nors kūrinyje analizuojama lenkų tautinės mažumos tapatybė, identitetas Lietuvoje, galiausiai išryškėja pačios kompozitorės asmeninių pasaulių priešpriešos.

Koncertinis kūrinio atlikimas taip pat yra ir kompozitorės Beatos Juchnevič vadovaujamo šiuolaikinės muzikos ansamblio Fluorescence debiutinis pasirodymas. 

Ensemble Fluorescence: Irina Bukina (fleita), Evaldas Masalskis (saksafonas), Aidas Tamulevičius (elektrinė gitara), Augustina Vizbaraitė (smuikas), Povilas Lukoševičius (violončelė).

Paul Aristidas Trimakas

Informacija ruošiama.

TU MANO PRAEITIS IR ATEITIS
Radijo teatro performansas

Vieta: Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (Gedimino pr. 51)

Užmerkite akis ir pradėsime virtualios realybės radijo kelionę. 

Kompozitorius suteikia mums įprastai „virtualios realybės“ sąvokai metaforišką prasmę. Virtuali kelionė, pirmiausia, prasideda klausytojo mintyse ir vaizduotėje, o ją praplečia muzikos medija.

Virtualios realybės radijo studijoje muzikos kalba klausytojai kartu su atlikėjais persikels į praeitį. Kiekviena iš dainų, kurias išgirsite, bus lyg mūsų visų būsenų komentaras nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tačiau istorija prasideda daug anksčiau. „Kur dingo mūsų rytojai?“ – skamba klausimas ir 1382-aisiais, ir dabar. XIV a. buvome didžiausia valstybė Europoje, tačiau likome suskaldyti ir praradę vieningą kultūrą. Kaip tuo metu Vytautas Didysis bei jo žmona Ona privalėjo pasitikti naująjį pasaulį, taip ir dabar mes  susiduriame su panašiais iššūkiais.

Autoriaus, kartu ir virtualios kelionės vedlio – Amerikos lietuvio – santykis su atskleidžiamomis temomis yra geriausiai apibūdinamas dainos žodžiais, kurie nusako visą kūrinio idėją: „Tu mano praeitis ir ateitis“. Kompozitorius prižada – kelionės pabaigoje jus sugrąžins į dabartį ir realybę. Jeigu tik patys to norėsite!

Pjesės autorius: Paul Aristidas Trimakas
Aranžavo ir diriguoja: Goda Marija Gužauskaitė
Garso dizainas: Dovilė Bindokaitė

Atlieka: Paul Aristidas Trimakas (vokalas, fortepijonas), Saulė Emilija Rašimaitė (vokalas), Monika Valkūnaitė (vokalas), Simona Višnevska (vokalas), Pijus Narjiauskas (vokalas), Lolita Pultarackaitė (smuikas), Ieva Makauskaitė (smuikas), Vita Bartušytė (altas), Žygimantas Šulcas (violončelė).

Gintaras Sodeika

Gintaras Sodeika (g. 1961) baigė Lietuvos muzikos akademiją, prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę (1986). Dailininkų grupės “Žalias lapas” narys ir parodų dalyvis. Trijų hepeningų festivalių AN-88, AN-89 ir NI-90 sumanytojas ir kuratorius. Nuo 1990 m. dirba kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu, sukūrė muziką beveik visiems šio režisieriaus spektakliams. Kuria “garso dizainą” netradicinei aplinkai, vaizduojamojo meno pristatymams. Gintaro Sodeikos kūriniai skambėjo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje. Jis apdovanotas Šv. Kristoforo skulptūrėle (1998) bei Auksiniu scenos kryžiumi (2006) kaip geriausias sezono teatro kompozitorius, gavo Radijo GRA apdovanojimą už geriausią muziką spektakliui tarptautiniame teatrų festivalyje KONTAKT Torunėje (2006), 2014 m. pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos „Gaivios tradicijos interpretacijos“ premiją už Koncertą fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. 1999-2003 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, 2000-2006 m. – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos prezidentas, 2003-2008 m. – Lietuvos kultūros viceministras. Šiuo metu Gintaras Sodeika yra Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius.

Visą Sodeikos kūrybą būtų galima apibendrintai suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji – įvairi “nekonvencionali” kūryba, tokia kaip hepeningai, garsinės instaliacijos, instrumentinio teatro žanro kūriniai ir pan. Čia kompozitorius daugiausia reiškėsi devintajame dešimtmetyje, o iš šios srities jo darbų labiausiai pagarsėjo “Baza Gaza” – vyksmas garso ir vaizdo juostoms bei kvapams, anuomet (1988) sukėlęs daug ir įvairių, gan kontroversiškų reakcijų.

Visai natūralus atrodo kompozitoriaus perėjimas nuo šitokio pobūdžio kūrybinės veiklos prie muzikos dramos spektakliams. Režisieriaus Oskaro Koršunovo ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos glaudaus ir ilgalaikio bendradarbiavimo rezultatas – unikalus muzikos vaidmuo jų spektakliuose: muzikos ten visuomet daug, ji aktyviai kreipia spektaklio dramaturginę eigą, modeliuoja ją pagal savus, vidinius muzikinių formų dėsningumus.

Dar viena Gintaro Sodeikos kūrybos sritis – tai “konvencionali” kamerinė, vokalinė, chorinė, simfoninė muzika. Čia taip pat nestinga nei savito “teatrališkumo”, nei kūrybiškų sąsajų su moderniąja popkultūra. Antai vienas iš dažniausiai tiek Lietuvos, tiek užsienio koncertų salėse skambančių jo kūrinių – “Garso ontologija Nr.2” dviem fortepijonams – tai intriguojanti techno muzikos stilizacija tradiciniams instrumentams ir tradicinei koncertinei aplinkai. Koncertinę Sodeikos kūrybos kryptį pratęsia kompozicijos su minimalizmo ir džiazo elementais (tokios kaip “Tremors” dešimčiai instrumentų), kur humoras ir žaismingumas dažnai dera su savotišku griežtu, atšiauriu skambesiu – tai vienas iš paradoksų, apskritai būdingų visai šio autoriaus muzikai.

Šaltinis: Lietuvos muzikos informacijos centras

HOMO LITUANICUS LAB
Audiovizualinė instaliacija ir performansas

Vieta: Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia (Vasario 16-osios g. 11)

Žmogus ir valstybė – ne naujas, daugelio filosofų nagrinėtas konceptas. Kita vertus, juk pati filosofija yra konceptų kūrimas, todėl tai galima būtų lyginti su kūryba moksle ar mene. Filosofai Mišelis Fuko ir Gilles Deleuze, nagrinėję individo bei politinės-ekonominės sistemos santykius, teigė, kad didžiausia nuodėmė yra kalbėti už kitus. Būtent tik taip suprasta teorija – skaidanti, dauginanti – reikalauja, kad kiekvienas, ėmęsis kažką keisti, imtų kalbėti už save. G. Deleuze mano, jog tie, kurie imasi reformų, paprastai įsivaizduoja esą kažkokių individų ar jų grupių atstovai, galintys kalbėti už kitus.

Homo lituanicus LAB erdvė ir veiksmas – tai išimtinai subjektyvus žvilgsnis į žmogų ir valstybę, kalbėjimas savo vardu. Laboratorijos vieta pasirinkta neatsitiktinai. Svarbus yra ir laboratorijų̨ bendradarbiavimas, sinergija: Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia – tai laboratorija, kurioje gilinamasi į amžinybės, būties ir jos prasmės klausimus, o Homo lituanicus LAB tyrimų objektas papildo anksčiau paminėtuosius.

Agnė Matulevičiūtė

Agnė Matulevičiūtė ( g. 1991) – kompozitorė, garso menininkė, atėjusi į muzikos kompozicijos pasaulį iš šiuolaikinio meno lauko (mokėsi medijų meno Lietuvoje bei užsienyje). Baigusi kompozicijos magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia studijas tęsia meno doktorantūrojos pakopoje. Agnės muzika skamba didžiuosiuose Lietuvos teatruose, kino ir muzikos festivaliuose („Druskomanija“, „Ahead“ ir kt.). Taip pat, ji kuria muziką įvairiems tarpdisciplininiams projektams, eksperimentiniams performansams, dalyvauja meno rezidencijose Lietuvoje bei užsienyje, dirba kaip edukatorė ir lektorė.

Menininkės kūrybos pagrindas yra konceptas – be jo kompozitorė dažniausiai negali parašyti nei vienos natos. Taip pat pastaruoju metu A. Matulevičiūtė aktyviai reiškiasi kaip elektroninės muzikos kūrėja, slapyvardžiu Agnès M, rengdama gyvus pasirodymus. Kompozitorė kūriniuose dažnai naudoja senų modulinių bei analoginių sintezatorių, kuriuos kolekcionuoja, garsus. Jų bangų dažnai jungiasi su netikėtai internete rastais nepažįstamų žmonių balsų įrašais, įvairiomis kalbomis. Dekonstrukcija – viena pagrindinių menininkės kūrybos priemonių.

AKTAS
Seansas garso akiniams

Vieta: prie Signatarų namų (Pilies g. 26)

Valstybingumo bei pilietiškumo temų lauke kompozitorę Agnę Matulevičiūtę labiausiai dominantis objektas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Nepriklausomybės aktas. Jį signatarai, pasirašė susirinkę į posėdį Pilies gatvėje esančiame name. Be šio istoriškai svarbaus įvykio nebūtų ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto dienos, kai šalis paskelbė apie savo galutinį išsilaisvinimą. Signatarų namų balkonas yra labai svarbus mūsų valstybės istorijoje, įgavęs gražią simbolinę reikšmę. Ši vieta – lyg šventa, į kurią įžengti bet kam paprasčiausiai neleidžiama. Virš balkono, trečiajame aukšte, eksponuojamas Nepriklausomybės aktas kurį 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę saugo du apsauginiai. Kompozitorius, atlikėjas ar klausytojas fiziškai (ar vizualiai) būti balkone neturi galimybės, tačiau garsu – gali.

Kompozitorė, reflektuodama savo būseną, 30 metų gyvenant laisvoje Lietuvoje, šių aktų tekstus paverčia vokalinio kūrinio pagrindu. Kūrinyje tekstualiai skamba ir pinasi 1918 metų akto atgarsiai ir 1990-ųjų akto citatos bei įvairūs nūdienos komentarai šia tema. Abiejų aktų tekstai mezga dialogą, integruojant juos šiuolaikiniame valstybingumo-pilietiškumo kontekste. Dar viena kūrinio idėjų yra ta, kad tarpdisciplininiame lauke dirbanti kompozitorė permąsto „akto“ sąvoką, sujungdama įvairias šio žodžio reikšmes.

Šis kūrinys – tai vizija, miražas, vaizduotės projekcija: valstybės, pačio kūrinio, ateities, troškimų ar kažko matymą pro „rožinius akinius“. Žvelgiant pro garso akinius, girdimas balsas, klausytoją įvedantis į seansą.

Kompozitorė ne pirmą kartą kuria kūrinį-seansą, tai – antrasis šios serijos kūrinys.

Vokalo partija – Vaidas Bartušas

Matas Drukteinis

Matas Drukteinis (g. 1990) baigė muzikos kompozicijos bakalauro ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kompozitoriaus kūrybinių interesų laukas gana platus – nuo opusų orkestrams iki muzikinių performansų ar instaliacijų. Kūriniuose Matas Drukteinis neretai nagrinėja socialines, kultūrines, psichologijos ir urbanistikos temas. Kūrybai taip pat būdingas tarpdiscipliškumas.

Kompozitorius aktyviai įsitraukęs į visuomeninę, organizacinę veiklas. Nuo 2014 metų vadovauja festivaliui “Muzika erdvėje”, prodiusuoja muzikos, teatro ir tarpdisciplininio meno projektus, kuruoja parodas. 2015 metais įkūrė ir vadovauja aktualios kultūros naujienų portalui VOXART.lt.

ŽANRO KLASIKA
Audiovizualinė politinė satyra

Vieta: V. Kudirkos aikštė (link Vyriausybės)

Šiandien sunkiai įsivaizduojame kasdienį bendravimą, nesinaudojant socialiniais tinklais. Juose išsakome savo nuomonę, prašome pagalbos, dalinamės pasiūlymais, keliame problemas ir diskutuojame. Prisitaikydami prie naujosios realybės savo komunikaciją priversti keisti ir politikai, valdžios atstovai, taip pat ir pačios valstybės institucijos. Tačiau kaip pasikeičia aršūs debatai ar bent valandos reikalaujančios diskusijos svarbiausiais valstybės klausimais, sukoncentruotos į kelis sakinius ar, rečiau, kelias pastraipas?

Politinė diskusija, bendravimas su oponentais ar rinkėjais, neretu atveju, iš konstruktyvaus ir argumentuoto dialogo virsta netaktiškais, kartais gėdingais ar, mažų mažiausiai, keistais pasisakymais. Kūrinio autorius tokią naują santykių formą tarp valdžios, politikų ir visuomenės vadina feisbukine politika

Kūrinyje kompozitorius tartum grąžina virtualioje erdvėje išsakytas politikų mintis į tradicinę erdvę, kurios simboliu tampa tribūna – aliuzija į pasisakymus posėdžių salėse ar spaudos konferencijų metu. Muzikiniu – ištartu – žodžiu virtę komentarų tekstai tokioje erdvėje įgauna absurdo formą. Naudojama leksika atrodo nesuderinama su pareigomis, lengva ironija gali virsti į įžeidimą, o piktas sarkazmas – į nusikalstamos veiklos skatinimą ir, žinoma, atvirkščiai. Vokalistų ir violončelės atliekama muzikinė medžiaga primena operetės ar operos žanrus, kurdama pačios politikos, lyg scenos meno kūrinio, asociacijas.

Atlieka:
Vaidas Bartušas (vokalas)
Viktorija Šedbaraitė (vokalas)
Elena Daunytė (violončelė)

Andrius Labašauskas

Informacija ruošiama.

LAUŽAS
Koncertas Parlamentui

Vieta: Nepriklausomybės aikštė, šalia LR Seimo rūmų

Garso instaliacija susideda iš trijų dalių: asmeninės patirties, garso takelio ir atlikimo vietos. Asmeninė patirtis yra svarbi kūrinio dalis. Parašyti garso takelį ir jį atlikti prieš Parlamento rūmus įkvėpė LR Seimo priimtas Lukiškių aikštės įstatymas, kuris galimai varžo piliečio kūrybinę laisvę. Garso takelis – sukurtas, deginant realias medžiagas, turinčias įvairias reikšmes, kurios sujungia krašto istoriją, mitologiją, dendrologiją ir geologiją. Laužai buvo kūrenami ir įrašyti didelėje atviroje erdvėje gamtoje. 

Pirma dalis – Durpės – organinė degioji nuosėdinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų. Tai tam tikra nuoroda į tolimą praeitį, istorines šalies ištakas. Antroje garso instaliacijos dalyje girdimas intensyvesnės ugnies garsas. Garsui išgauti buvo deginami krūmai ir smulki augmenija, tam tikri Lietuvos gamtinio karkaso atributai. Trečioje dalyje įrašytas viską apimančios, naikinančios, ugnies – tikro didelio laužo – garsas. Visos šios dalys jungiasi į vientisą garsinį naratyvą, tyliai skambantį priešais Parlamento rūmus, tarsi svirplių muzika laukuose. 

Matas Janušonis

Informacija ruošiama.

AIDAS
Garso skulptūra

Vieta: Vilniaus dailės akademijos Šachmatinė salė (Malūnų g. 5)

Simbolinėje plotmėje skambutis pirmiausiai suvokiamas kaip kontrolės prietaiso archetipas – įrankis valdžios rankose. Čia jis skleidžiasi laisvės ir saugumo – svarbiausių dalykų žmogui, gyvenančiam bet kokioje santvarkoje, – ribų aspektu. Šie du aspektai yra vienas kitam atvirkščiai proporcingi: daugiau laisvės – mažiau saugumo, ir atvirkščiai. Skambučių konstruktas, iš pažiūros, tampa gan agresyviu akustiniu ginklu. Net vieno skambučio triukšmas yra nemalonus, o šioje garso skulptūroje – jų net aštuoni. Tačiau autorius garsą modeliuoja jautriai ir subtiliai, taip siekdamas grožiu nukenksminti sistemą. Kiekvienam iš skambučių suteikdamas individualų garsą, autorius jiems suteikia charakterį, savitumą. Tačiau tai gali būti juntama tik skambučiams esant vienoje vietoje, kai jie vienas kitam tampa atskaitos tašku, kitaip jie ir lieka atskirais objektais.

Garsinis skulptūros pagrindas yra gama. Tai – ne vien paprasčiausia kylančių ar besileidžiančių garsų eilė, tačiau kartu muzikantų abėcėlė ar žodynas, kuriuo jie bendrauja, kuria santykį tarpusavyje ir su klausytoju. Skambant gamai jaučiamas didelis potencialas transformuotis, plėstis, jungtis su kitomis garsų sekomis. Vis dėlto savo darbe Matas Janušonis lieka prie šių fundamentinių garso aspektų, o visas kompozicines galimybes palieku klausytojo vaizduotei. Gama – tai galimybė.

Raimonda Žiūkaitė
Agnė Žiūkaitė

BŪ(I)TIS
Keliaujanti instaliacija

Vietos:
>> 9 d. –  prie MO (Pylimo g. 17)
>> 10 d. – prie Verslo cento Business Stadium (Rinktinės g. 5)
>> 11 d. – J. Ivanauskaitės skveras (Aguonų g.)
>> 12 d. – priešais „Halės“ turgavietę (Bazilijonų ir Visų Šventų gatvių sankryža)
>> 13 d. – Žaliasis tiltas

„Priklausau labiausiai rusintai, labiausiai mulkintai, labiausiai ateizmu maitintai, naiviausiai ir kartu – niekuo netikinčiai kartai“ (Sigitas Parulskis. „Trys sekundės dangaus“)

Meninio projekto fokus grupe autorės pasirinko vyresnės kartos žmones, gimusius karo metais, augusius sovietinės ideologijos aušroje, gyvenimo viršūnę (karjera, šeima) pasiekę tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir nepriklausomybės metais palengva išgyvenantys gyvenimo saulėlydį. 

Šioje instaliacijoje analizuojamas kasdienis žmogaus gyvenimas, identiteto paieškos tarp sovietmečio ir nepriklausomybės, (ne)prisitaikymas prie kapitalizmo, kai visas ligšiolinis gyvenimas prabėgo komunizmo santvarkoje, senosios kartos santykis su jaunąja, nepriklausomybės karta. Autentiški pokalbių įrašai, sklindantys iš tipinio sovietinio daugiabučio, atskleidžia, kokiomis aktualijomis gyvena šios kartos žmonės: temos šokinėja nuo pačių kasdieniškiausių („įsivaizduok avokadai po 30 ct“) iki filosofinių-religinių („bet kad Kristus gėrė vyną, netikiu“). Gyvenimo prasme tampa visomis išgalėmis rūpintis vaikais ir anūkais (pasakotoja savo anūkei į Vokietiją veža 10 kg mėsos, nes ten „visa ta mėsa yra tokia šlykšti, kad negalima jos valgyti“), rūpestį giminės pratęsimu („Kaip tavo meilės reikalai?“) ir taip toliau. Instaliacijos stebėtojai, tarytum pro rakto skylutę klausydamiesi asmeniškų pokalbių, tuo pačiu veidrodinėse sienose žvelgs į savo atvaizdą – juk tokie pokalbiai galėtų skambėti kone kiekviename giminės susiėjime, kiekviename šio daugiabučio bute. Taip pat instaliacija dėl savo veidrodinio paviršiaus susilieja ir su aplinka, tarsi ištirpdama joje. 

Instaliacija keliauja, kasdien atsidurdama vis kitoje Vilniaus vietoje: erdvėje, kuri savo istorija mena sovietmetį, bet pastaraisiais metais įgavo naują veidą, patyrė transformaciją, tapo jaunimo pamėgta vieta. Iš instaliacijos sklindantys senosios kartos balsai tampa praeito laiko šmėkla atsinaujinusioje erdvėje.

Į viršų