Dalyviai

Gintaras Sodeika (g. 1961) baigė Lietuvos muzikos akademiją, prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę (1986). Dailininkų grupės “Žalias lapas” narys ir parodų dalyvis. Trijų hepeningų festivalių AN-88, AN-89 ir NI-90 sumanytojas ir kuratorius. Nuo 1990 m. dirba kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu, sukūrė muziką beveik visiems šio režisieriaus spektakliams. Kuria “garso dizainą” netradicinei aplinkai, vaizduojamojo meno pristatymams. Gintaro Sodeikos kūriniai skambėjo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje. Jis apdovanotas Šv. Kristoforo skulptūrėle (1998) bei Auksiniu scenos kryžiumi (2006) kaip geriausias sezono teatro kompozitorius, gavo Radijo GRA apdovanojimą už geriausią muziką spektakliui tarptautiniame teatrų festivalyje KONTAKT Torunėje (2006), 2014 m. pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos „Gaivios tradicijos interpretacijos“ premiją už Koncertą fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. 1999-2003 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, 2000-2006 m. – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos prezidentas, 2003-2008 m. – Lietuvos kultūros viceministras. Šiuo metu Gintaras Sodeika yra Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius.

Visą Sodeikos kūrybą būtų galima apibendrintai suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji – įvairi “nekonvencionali” kūryba, tokia kaip hepeningai, garsinės instaliacijos, instrumentinio teatro žanro kūriniai ir pan. Čia kompozitorius daugiausia reiškėsi devintajame dešimtmetyje, o iš šios srities jo darbų labiausiai pagarsėjo “Baza Gaza” – vyksmas garso ir vaizdo juostoms bei kvapams, anuomet (1988) sukėlęs daug ir įvairių, gan kontroversiškų reakcijų.

Visai natūralus atrodo kompozitoriaus perėjimas nuo šitokio pobūdžio kūrybinės veiklos prie muzikos dramos spektakliams. Režisieriaus Oskaro Koršunovo ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos glaudaus ir ilgalaikio bendradarbiavimo rezultatas – unikalus muzikos vaidmuo jų spektakliuose: muzikos ten visuomet daug, ji aktyviai kreipia spektaklio dramaturginę eigą, modeliuoja ją pagal savus, vidinius muzikinių formų dėsningumus.

Dar viena Gintaro Sodeikos kūrybos sritis – tai “konvencionali” kamerinė, vokalinė, chorinė, simfoninė muzika. Čia taip pat nestinga nei savito “teatrališkumo”, nei kūrybiškų sąsajų su moderniąja popkultūra. Antai vienas iš dažniausiai tiek Lietuvos, tiek užsienio koncertų salėse skambančių jo kūrinių – “Garso ontologija Nr.2” dviem fortepijonams – tai intriguojanti techno muzikos stilizacija tradiciniams instrumentams ir tradicinei koncertinei aplinkai. Koncertinę Sodeikos kūrybos kryptį pratęsia kompozicijos su minimalizmo ir džiazo elementais (tokios kaip “Tremors” dešimčiai instrumentų), kur humoras ir žaismingumas dažnai dera su savotišku griežtu, atšiauriu skambesiu – tai vienas iš paradoksų, apskritai būdingų visai šio autoriaus muzikai.

Šaltinis: Lietuvos muzikos informacijos centras

HOMO LITUANICUS LAB
Audiovizualinė instaliacija ir performansas

Vieta: Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia (Vasario 16-osios g. 11)

Žmogus ir valstybė – ne naujas, daugelio filosofų nagrinėtas konceptas. Kita vertus, juk pati filosofija yra konceptų kūrimas, todėl tai galima būtų lyginti su kūryba moksle ar mene. Filosofai Mišelis Fuko ir Gilles Deleuze, nagrinėję individo bei politinės-ekonominės sistemos santykius, teigė, kad didžiausia nuodėmė yra kalbėti už kitus. Būtent tik taip suprasta teorija – skaidanti, dauginanti – reikalauja, kad kiekvienas, ėmęsis kažką keisti, imtų kalbėti už save. G. Deleuze mano, jog tie, kurie imasi reformų, paprastai įsivaizduoja esą kažkokių individų ar jų grupių atstovai, galintys kalbėti už kitus.

Homo lituanicus LAB erdvė ir veiksmas – tai išimtinai subjektyvus žvilgsnis į žmogų ir valstybę, kalbėjimas savo vardu. Laboratorijos vieta pasirinkta neatsitiktinai. Svarbus yra ir laboratorijų̨ bendradarbiavimas, sinergija: Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia – tai laboratorija, kurioje gilinamasi į amžinybės, būties ir jos prasmės klausimus, o Homo lituanicus LAB tyrimų objektas papildo anksčiau paminėtuosius.